Per 2020-ųjų protestus Baltarusijoje daugybė žmonių tapo opozicinio judėjimo ikonomis.
Vieni revoliucijos simboliais virto savo noru, kitiems šį vaidmenį nulėmė atsitiktinumai.
„Kadangi esi prezidento numylėtinis, visi tavęs bijo ir visi tau meldžiasi.“
Kai Aliaksandras Lukašenka tapo Baltarusijos prezidentu, Margaritai buvo šešeri.
Praėjus dvidešimčiai metų, Lukašenkai šalį valdant penktą kadenciją iš eilės, 2019 metų gruodį Margarita su juo susitiko jau būdama viena garsiausių šalies operos solisčių. Jos sopranas jau buvo gerai pažįstamas tiek Minsko Didžiojo operos ir baleto teatro, tiek pilnutėlėms užsienio teatrų salėms.
Tądien Minsko centre vyko naujo prabangaus restorano atidarymas, kad į jį atvyks pats Lukašenka, niekas nesitikėjo. Anot Margaritos, restoranas pastatytas viename iš Minsko parkų, vietoje, kur statybos įprastai draudžiamos – nebent turi režimo palaiminimą.
Margaritą ir Lukašenką suvedė alkoholis – vietoj laikytos šampano taurės Lukašenka jai į rankas įbruko stiklą konjako.
„Jis sako: „Ką tu geri?“ Jis visada kreipiasi „tu“, neturi jokios pagarbos žmogui. Aš jam atsakiau: „Šampaną.“ „Duok čia, aš tau tuoj įpilsiu! Tu niekada daugiau tokio konjako neparagausi“, – ir įpylė man šimto keturiasdešimties metų konjako.“
Beliko surasti bendrą kalbą su pirmą kartą sutiktu vieninteliu gyvenime matytu šalies vadovu. Geriausiai pažįstama kalba Margaritai – opera, o dabar jos rankose ir proga pakviesti ją išgirsti ir Lukašenką.
„Lukašenka mėgsta tik ledo ritulį – sportą. Jis niekada nebuvo operoje. 27 metus jis dabar valdžioje ir žmogus niekada nebuvo Operos teatre!“
Margaritos planas pavyko – Lukašenka sutiko: „Aš nemėgstu operos?! Aš myliu operą!“.
Tuomet Margarita jau kurį laiką svarstė palikti Didįjį teatrą, sakė, kad nebenori būti siejama su režimu.
Margarita žinojo, kad Lukašenka jos operoje greičiausiai nepasirodys. Vis dėlto, atlikėjams teatre pranešus, kad prezidentas rengiasi apsilankyti operoje, visi repetavo kaip įmanydami – Margaritai pavyko surengti didžiausią spektaklį, tačiau jo absurdiškumą matė tik ji pati.
„Juokiausi iš jų, šaipiausi, o jie visi panikuodami lakstė pirmyn atgal. Žinoma, supratau, kad taip elgtis blogai. (…) Bet išnaudoti žmonės vien tik dėl to, kad jie dievina Lukašenką, – tai labai juokinga.“
„Ten visi taip bijo, kad esi artimas prezidentui – gali lengvai atverti duris koja.“
Tai buvo Verdi „Traviata“, 2020-ųjų vasaris.
Tai buvo paskutinis kartas, kai Margarita dainavo Minsko operos ir baleto teatro scenoje.
Tokiems žmonėms kaip Margarita opozicijos pusės pasirinkimas gali reikšti atsisveikinimą su viskuo, kas buvai lig tol, prarastą pragyvenimo šaltinį, prieš nosį užtrenktas duris visur, kur norėtum patekti.
Daug šalies atlikėjų, taip pat ir profesionalių sportininkų, yra priklausomi nuo valstybės suteikiamos finansinės paramos, įvairių lengvatų „talentui puoselėti“. Vėliau pasiekti laurai tampa jau nebe tavo, o režimo pasididžiavimu – belieka reikšti dėkingumą už valstybės suteiktą malonę ir pagalbą.
„Esi vergas ir viskas.“
Pirmas Margaritos viešas žingsnis į opozicijos pusę – įrašas socialiniame tinkle „Instagram“.
Tuomet ji parašė „Žyve Belarus“ (liet. Tegyvuoja Baltarusija) – šūkį, kuris siejamas su šalies opozicija, jo režimas niekada nenaudoja.
„Juk jūs suprantate, kad už žodžius „Žyve Belarus“ – iš karto kalėjimas.“
Margarita ir Andrejus Paukas koncertuoja Europos humanitariniame universitete (EHU) Vilniuje. 2004 m. režimas šį universitetą Baltarusijoje uždarė, nuo 2005 m. jis veikia Vilniuje.
2020-ųjų spalį Margarita prisijungė prie Baltarusijos opozicijos suformuotos Nacionalinės antikrizinės valdybos. Čia ji užėmė būsimosios kultūros ministrės pareigas.
Tą patį mėnesį atvykus koncertuoti į Vilnių, ją perspėjo, kad į Minską geriau negrįžti – Baltarusijoje už režimo kritiką ji buvo įtraukta į juodąjį sąrašą.
„Pagalvojau: „Labai ačiū operai! Ji mane išgelbėjo.“
Margarita savo studijoje Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre (LNOBT).
Per kelis mėnesius Margarita, buvusi viena režimo numylėtinių, tapo viena didžiausių jo priešių. Ir nors gyvendama Vilniuje ir toliau gali daryti tai, ką mėgsta labiausiai, – dainuoti, kasdien moka kainą už pasirinktą opozicijos pusę.
„Negaliu grįžti į Baltarusiją, [nors] noriu gyventi savo tėvynėje. Aišku, žinojau, kad viskas taip ir bus.“
Gyvendama čia Margarita vis pagalvoja apie savo saugumą. Mintys apie tai aplanko dar dažniau po to, kai Lukašenka priverstinai Minske nutupdė „Ryanair“ lėktuvą ir sulaikė Ramaną Pratasevičių.
Po šio incidento daug opozicijos lyderių keitė savo saugumo protokolus, pasirodė ir pranešimų apie režimo slaptųjų tarnybų infiltraciją į opozicines organizacijas.
„Aš persikrausčiau į kitą vietą ir mane įspėjo – niekam neatskleisti savo adreso, (...) kiekvienas žmogus, netgi tavo draugas, gali dirbti Lukašenkai.“
Baltarusijoje KGB pareigūnai lankėsi ir pas Margaritos šeimos narius.
Margarita Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre. Ji mėgina susisiekti su Baltarusijoje esančiais šeimos nariais, pas kuriuos neseniai lankėsi KGB pareigūnai. „Sutarėme susiskambinti, tikiuosi, kad jiems viskas gerai“, – sako Margarita.
2021-ųjų vasarą Margarita sulaukė ne vieno kvietimo atvykti į Maskvą – čia, pasak garsių tiek Baltarusijos, tiek Rusijos prodiuserių, Margaritos laukia stulbinanti karjera.
Niekada anksčiau ji nėra sulaukusi tiek daug kvietimų dirbti Rusijos sostinėje, tad viskas labiau priminė KGB sugalvotą scenarijų, o ne naujas karjeros galimybes.
„Maskvoje tave gali įstumti į automobilio bagažinę ir išvežti į Baltarusiją. Ir aš sėdėčiau kartu su Roma Pratasevičiumi.“
Po to, kai Margarita atmetė visus kvietimus į Maskvą, buvo paskelbta, kad Baltarusijoje jai iškelta baudžiamoji byla. Pagrindinė priežastis – valstybinės vėliavos tariamas išniekinimas viename iš satyrinių vaizdo įrašų, kuriuos Vilniuje Margarita rengia drauge su garsiu Baltarusijos tinklaraštininku Andrejumi Pauku.
Margarita ir Andrejus savo studijoje Vilniuje, kurios adreso paprašė neatskleisti.
Jų duetas – Красная Зелень (liet. Raudoni Žalieji) pašiepia režimo veiksmų absurdiškumą.
Kiekvieną sykį pamatęs antraštes apie dar vieną Lukašenkos peržengtą liniją žinai, kad po poros dienų apie tai išgirsi ir Raudonų Žaliųjų dainose. Ar tai nutupdytas lėktuvas, ar per prievartą bandyta grąžinti olimpinė atletė, ar tai, kad pati Margarita Baltarusijoje jau nebe viena ryškiausių režimo globotinių, o „valstybės garbę“ pamynusi nusikaltėlė.
Vaizdo įrašas, kuriame Margarita dainuoja apie savo tariamus nusikaltimus, „Youtube“ platformoje peržiūrėtas daugiau kaip pusę milijono kartų. Naudojama melodija – vienos iš sovietų laikus menančių vaikiškų dainų.
Pasak Margaritos, šie satyriniai vaizdo įrašai tapo ir politiniu ginklu. Jį rankose laikanti Margarita Liaučuk – ta pati mergina, kuriai vos prieš daugiau nei metus Lukašenka pylė aukščiausios prabos konjaką.
Ji priduria, kad Lukašenkai tai didžiulis pažeminimas.
„Jis prisimena visus ir, žinoma, dėl manęs jis labai pasipiktinęs, nes aš jam dainavau. Jis manimi žavėjosi, o dabar aš prieš jį, dar ir šaipausi iš jo savo vaizdo įrašuose.“
Margaritos ir Andrejaus duetas itin mėgstamas Vilniuje gyvenančių relokantų. Tačiau jie patys nevertina savęs kaip diasporos ikonų, anot jų, nėra skirtumo tarp tų, kurie buvo priversti išvykti, ir tų, kurie liko Baltarusijoje.
Paklausta, ką sakytų Lukašenkai, jei šiandien vėl turėtų progą susidurti su juo akis į akį, Margarita nė sekundės nepagalvojusi ima kalbėti apie Ramaną Bandarenką, buvusį kariuomenės narį, opozicijos šalininką. Jis 2020-ųjų lapkritį buvo mirtinai sumuštas omonininkų viename iš Minsko miegamųjų rajonų.
„Aš jo paklausčiau – kas nužudė Romą? Romą nužudė „Pokyčių aikštėje“, iki šiol nebuvo jokio tyrimo.“
„Vėliau užduočiau krūvą kitų klausimų – apie kiek dar žūčių mes nežinome.“
„Pokyčių aikštė 2.0“ Vilniuje – tokio paties grafičio viename Minsko kieme, kuriame buvo sulaikytas Ramanas Bandarenka, kopija. Šis, jau ikoniniu tapęs, piešinys vaizduoja du Baltarusijos garso inžinierius, 2020-ųjų rugpjūtį Minske sugrojusius vieną iš protestų himnų – grupės „Kino“ dainą „Peremen“ (liet. Pokyčiai) režimo organizuotame renginyje. Vėliau abu garso inžinieriai dėl šio poelgio susidūrė su persekiojimais ir pasitraukė į Lietuvą.
Vladas buvo vienas jų. „Mane įtraukė į kažkokią nesąmonę, kuriai nebuvau pasirašęs.“
2020-ųjų rugpjūčio 6 d., likus vos trims dienoms iki prezidento rinkimų, valstybinėje įmonėje dirbantis garso inžinierius Vladislavas (Vladas) Sokolovskis tapo Baltarusijos opozicijos simboliu.
Prieš rinkimus opozicijai buvo draudžiama rengti priešrinkimines akcijas – miestų aikštes užpildydavo oficialūs režimą palaikančiųjų renginiai. Nepaisant to, gatvėse buvo matyti šimtai opozicijos šalininkų.
Viename iš režimo renginių tądien turėjęs dirbti Vladas ir jo kolega Kirilas Galanovas organizatorių planuotą scenarijų apvertė aukštyn kojomis – garso inžinieriai patys atsidūrė dėmesio centre.
Viktoro Cojaus kūrinys „Peremen“ tapo demonstracijų šaukliu tūkstančiams baltai apsirengusių protestuotojų.
Tyliai stovėjusi ir su nerimu policijos pareigūnus stebėjusi minia ėmė skanduoti prieš Lukašenkos režimą nukreiptus šūkius.
Po rugpjūčio 6-osios vaizdai, kuriuose Vladas ir Kirilas iškėlę rankas rodo pergalės simbolius, ėmė mirgėti bene visur – protestuotojų plakatuose, grafičiuose ant pastatų sienų. Jų siluetai tapo ir pagrindiniu „Pokyčių aikštės“ akcentu.
„Kai tik tai [Ramano Bandarenkos žmogžudystė] įvyko, man iš karto pradėjo rašyti ir skambinti žmonės – „Reikalinga kokia nors reakcija, nes jūsų aikštėje nužudė žmogų“. Visų pirma, kodėl ji mano?“
„Aš nuo pat pradžių sakiau, jog šį nupieštą įvaizdį sugalvojau ne aš, o žmonės. Ta reikšmė, kurią įgavo šis piešinys, sukurta žmonių“, – sako Vladas.
Žiniasklaida taip pat sukūrė įvaizdį, jog Vladą ir jo kolegą Kirilą sieja broliška draugystė. „Mes kolegos, kartu dirbome, mūsų santykiai normalūs, bet kad jau labai geri draugai – to niekada nebuvo“, – sako Vladas ir priduria, kad tuomet tiesiog darė tai, ką galėjo padaryti.
2021-ųjų žiemą, Lietuvai gyvenant griežto karantino sąlygomis, o žmonėms bandant prasimanyti būdų įveikti nuobodulį, Vladas vaikšto Vilniaus gatvėmis prisimindamas bandymus prikelti jo ikonišką įvaizdį.
„Naujųjų metų išvakarėse aplink mane pradėjo vykti dalykai, susiję su rugpjūčio 6-ąja. (...) Sulaukiau visokių kvailų pasiūlymų: „Padaryk taip, lyg vėl paspaudi mygtuką“, – pašaipiu balsu pasiūlymus atkartoja Vladas.
„Vėliau: „Nufilmuokime tave miuzikle apie Ramano Bandarenkos nužudymą. Jo kieme, toje „Pokyčių aikštėje“.“
„Mane įtraukė į kažkokią nesąmonę, kuriai nebuvau pasirašęs, (...) aš taip pasielgiau ne tam, kad po to visą gyvenimą vaidinčiau vaikino, kuris paspaudė mygtuką, vaidmenį.“
Kai kurie pasiūlymai virsdavo ir itin dramatiškais: „Aš kreipiuosi į tave, kaip į herojų, o tu negali mums padėti“, – sako Vladas.
Gyvendamas Vilniuje Vladas laikosi atokiau nuo čia organizuojamų opozicijos protestų.
„Daugeliui žmonių tai jau pasididžiavimo priežastis – „aš sėdėjau, aš didvyris, revoliucionierius“. Tai ir yra esmė – parodyti, sukurti įvaizdį, kažkokį teatrą. Aš nesakau, kad visi tokie, tačiau tokių veikėjų yra“, – sako Vladas.
Vladas Vilniuje 2020 m. rugsėjį, po persikėlimo į Lietuvą praėjus kelioms savaitėms. Jis stovi šalia Vilniaus koncertų ir Sporto rūmų, kuriuose prieš daugiau kaip 30 metų susitikimus rengė Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio judėjimas.
Anot jo, daug relokantų vis dar yra įstrigę 2020-ųjų rugpjūčio įvykiuose.
„100 procentų, kad baltarusiai dar vis gyvena tuo laiku.“
„Kalbant apie mano poelgį, aš nuo pat pradžių sakiau, kad čia nėra nieko ypatingo. Man nepatinka, kaip tai pradėjo vertinti, dėl to aš atitolstu nuo visko.“
Vilniuje Vladas gyvena nuomojamame bute drauge su savo mergina, ji pageidavo išlikti anonimiška. Jos niekada nematyti protestuose ar žiniasklaidos pranešimuose, kuriuose nuolat atsidurdavo Vladas. Mergina turi prabangą, kuri šiandien nepasiekiama tiek Vladui, tiek daugeliui relokantų, – galimybę sugrįžti į Minską.
Vos atvykus į Vilnių, Vladui įsikurti padėjo kiti Baltarusijos diasporos nariai, jie pagelbėjo susirasti būstą, darbą.
Vladas dirbo garso inžinieriumi miuzikle apie Viktorą Cojų, būtent Cojaus kūrinys „Peremen“ ir tapo vienu iš Baltarusijos protestų himnų.
Šiandien Vladas sako, kad kuria tokią ateitį, kokios nori pats. Priduria, kad ne visi baltarusiai elgiasi taip pat kaip jis.
„Iš principo toks yra baltarusių mentalitetas: sunku ryžtis. Štai tu atvykai iš Baltarusijos su savo mažąja Baltarusija ir gyveni savo Baltarusijoje, ir neišeini iš ten, nes tai yra patogu.“
Susitikus koncertų salėje „Compensa“ Vilniuje, Vladas rodo savo paties sukurtas grupės „Kino“ kūrinių aranžuotes.
„Štai, pažiūrėkim, ar ši tau patiks“, – sako Vladas ir sugroja „Kukušką“, vieną geriausiai atpažįstamų grupės dainų.
„Aš tikrai manau, kad pirmiausia žmogus turi galvoti apie save. Nes kaip galima galvoti ką nors kito, kai tu negali savo gyvenimo susitvarkyti?“
„Mes atvykome, bet vėlgi, čia sėdime kažko laukdami, kad kas nors savaime atsitiks ir panašiai. Tai, kas čia vyksta [Lietuvoje], labai skiriasi nuo to, kas yra ten [Baltarusijoje].“
Stebėdamas tai, kas vyksta Baltarusijoje, Vladas neturi daug optimizmo dėl daugelio taip laukiamų pokyčių. Anot jo, tiek čia, tiek ten, be „mojavimo vėliavomis“, nelabai kas daugiau ir vyksta.
„Praėjo šiek tiek laiko, visi [Baltarusijoje] pasislėpė, vėl nori dirbti už savo kapeikas.“
Minint suklastotų rinkimų metines, Vladas sutiko dalyvauti Vilniuje surengtoje demonstracijoje – žengti į sceną drauge su kitais baltarusiais, tapusiais opozicinio judėjimo simboliais.
Tądien atsisakyti negalėjo – prašymo sulaukė iš vieno diasporos narių, padėjusių jam asmeniškai.
Anot Vlado, Vilniuje rengiami protestai čia gyvenantiems relokantams atlieka psichoterapinę funkciją – suteikia prasmę pasitraukti iš Baltarusijos, tampa būdu pademonstruoti aktyvizmą.
„Jei į visa tai žiūrėsi skeptiškai, galbūt ką nors pamatysi? Tiesiog nereikia tikėtis, kad kas nors ką nors padarys už tave.“
„Sesuo pakėlė, išgirdusi mano balsą nusikeikė, apsiverkė ir numetė ragelį.“
Plačiai atmerktomis akimis Jauhenas Zaičkinas gulėjo be sąmonės. Šalia jo pritūpęs OMON’o pareigūnas chaotiškai mojuodamas rankomis mėgino prišaukti medikus.
2020-ųjų rugpjūčio 9 d. Jauhenas buvo klaidingai paskelbtas pirmąja režimo smurto prieš protestuotojus auka.
Apie tikrą pirmąją auką buvo paskelbta diena vėliau, rugpjūčio 10-ąją.
Veidą balaklava dengęs omonininkas, tą vakarą buvęs šalia Jauheno, tapo režimo propagandos centru – ne viename interviu pasakojo, kaip jis esą herojiškai mėgino išgelbėti Jauhenui gyvybę. Tuo pat metu šimtai sulaikytų protestuotojų buvo mušami ir kankinami Minsko kalėjimuose.
Pirmą naktį po rinkimų Jauhenas buvo nugabentas į ligoninę. Po kelių valandų jam atgavus sąmonę, gydytojas ragino Jauheną kaip galima greičiau išvykti, kol į ligoninę neatvyko policijos pareigūnai.
Jo telefonas tąsyk buvo sudaužytas, Jauhenas negalėjo atsakyti į šeimos ir draugų skambučius.
Po ilgų bandymų jam pavyko susisiekti su seserimi. „Išgirdusi mano balsą [ji] nusikeikė ir numetė ragelį“, sakė jis.
Po šio daugelį sukrėtusio incidento, 2020-ųjų rugpjūtį, Jauhenas tapo vienu pirmųjų relokantų, atvykusių į Lietuvą dėl Lukašenkos režimo smurto.
Jauhenas savo laikinuose namuose Vilniuje, 2020 m. rugpjūtis. Šiuose namuose jis gyveno drauge su kitais baltarusiais. Lietuvos sieną Jauhenas tąsyk buvo kirtęs vos prieš kelias dienas.
„Kai kirtau sieną, galvojau, kad viskas baigsis iki rugpjūčio pabaigos. Vėliau – kad iki rudens pabaigos“, – prisimena Jauhenas praėjus metams nuo lemtingų įvykių. „Tuomet visi tikėjosi, kad viskas baigsis iki Naujųjų metų, tačiau dabar visi supranta, kad visa tai užtruks“, – sako Jauhenas.
Atvykęs į Lietuvą jis iškart prisijungė prie čia rengiamų protesto akcijų. Nuotrauka, kurioje jis pats be sąmonės guli Minske, buvo pakabinta prie Baltarusijos ambasados Vilniuje.
Pirmieji kasdieniai protestai prie Baltarusijos ambasados Vilniuje 2020 m. rugpjūtį. Į juos susirinkdavo tiek baltarusių diaspora, tiek lietuviai. Bėgant laikui susirenkančiųjų prie ambasados skaičius ėmė mažėti.
Pasak baltarusių diasporos narių ir aktyvistų, Baltarusijos diplomatai pradžioje buvo sutikę megzti dialogą, tačiau Minsko režimui sugriežtinus savo poziciją, tokių pat veiksmų ėmėsi ir šalies ambasada Vilniuje.
Jo nuotrauka tapo gerai atpažįstamu simboliu daugeliui baltarusių.
Ir šiandien, praėjus daugiau kaip metams, daug žmonių Jauheno dar vis paklausia, ar nuotraukoje išties jis.
„Kai kas sako, kai kas atpažįsta, jie [atvykusieji] iškart pradeda ieškoti, lyginti: ar aš – ar ne aš? Visi sako, kad tuo metu buvo labai susirūpinę, tačiau džiaugiasi, kad viskas baigėsi gerai. Bet visi prisimena šias nuotraukas.“
Paklaustas, ar jis pats mano tapęs opozicinio judėjimo simboliu, Jauhenas trumpam nutyla. „Manau, kad taip, esu simbolis, bet tik pirmųjų protestų dienų“, – atsako.
Tai, kad relokantai Jauheną lengvai atpažįsta gatvėje, anot jo, patvirtina, kad jis taip pat yra vienas iš saviškių.
„Prisimenu, kai čia atvykau, nebuvo taip, kad kalbėjau su visais. Niekada nežinai, kas išties tas žmogus yra.“
Galvodami, jog juos gali sekti KGB pareigūnai, daug baltarusių elgiasi atsargiai. Nerimą padidino ir Minske nutupdyto „Ryanair“ lėktuvo incidentas, Ukrainoje dirbusio Baltarusijos aktyvisto mirtis.
Jauhenas baltarusių įkurdintoje stovykloje šalia Medininkų pasienio kontrolės punkto. Daugiau apie stovyklą skaitykite pirmoje dalyje.
„Dabar kiti gali būti tikri, kad aš tikrai nesu [režimo] pusėje – dalyvavau protestuose, buvau sumuštas, dėl šios priežasties ir esu čia [Lietuvoje].“
Tai padeda ir teikiant pagalbą naujai į Lietuvą atvykstantiems baltarusiams.
„Padedu visiems naujai atvykstantiems žmonėms. (...) Jie kerta sieną, paskelbia apie tai internete, tada iki vakaro [kiti relokantai] surenka kelis maišus su maistu, kitais daiktais.“
Šiuo metu Jauhenas gyvena viename iš Vilniaus miegamųjų rajonų, tuo pačiu stogu dalijasi ir daugiau Baltarusijos relokantų. Greta stovintys sovietų laikus menantys daugiabučiai mažai kuo skiriasi nuo tokių pat Minske.
Kaip ir kitiems relokantams, Jauhenui nelengva užsitikrinti teisinį statusą Lietuvoje.
Nors Vilniuje pavyko susirasti darbą statybų sektoriuje, jis susidūrė su biurokratiniais iššūkiais. Vos atvykęs Jauhenas pateikė prieglobsčio prašymą, tačiau vėliau jį atsiėmė dėl vis stringančio prieglobsčio svarstymo proceso. Galiausiai nusprendė kreiptis dėl darbo vizos Lietuvoje.
Jauhenas sako, kad gyvendamas Vilniuje jaučiasi taip, lyg tiesiog būtų persikėlęs į kitą Baltarusijos miestą. „Ir klimatas čia visai toks pats“, – priduria jis.
Nors Jauhenas Vilniuje iš naujo kuria gyvenimą, Baltarusijoje liko svarbi jo gyvenimo dalis – nepilnametis sūnus, jis dėl režimo sukurtų barjerų negalėjo išvykti drauge. Jauhenas savo sūnaus nė sykio nematė nuo tada, kai persikėlė į Lietuvą. Daugiausia, ką Jauhenas šiandien gali padaryti – nusiųsti pinigų kitapus sienos.
2021-ųjų kovą drauge su kitais relokantais Jauhenas žengė šalia didžiulės Baltarusijos istorinės vėliavos – vyko opozicijos minimai Nepriklausomybės dienai skirta demonstracija.
Tądien gatvėje nuolat skambėjo šūkiai „Ačiū Lietuva“.
Tuo metu Lietuvoje buvo svarstoma, ar vėl uždaryti šalies sienas siekiant suvaldyti koronaviruso plitimą. Šios naujienos Jauhenui kėlė nerimą – tai reikštų, kad jis negali ieškoti darbo galimybių svetur.
„Po velnių, veikiausiai reikia pradėti ieškoti buto“, – tuomet sakė Jauhenas.
Praėjus pusmečiui, 2021-ųjų vasarą, Jauhenas ir vėl pateikė prieglobsčio prašymą.
„Siekiu prieglobsčio, supratau, kad ateinančius penkerius metus turėsiu būti Lietuvos pilietis.“
Vėliau Jauhenas planuoja ir oficialiai siekti Lietuvos pilietybės.
„Jei ten [Baltarusijoje] niekas nepasikeis, aš po truputį pratinsiuosi prie šio lietuviško gyvenimo.“
Anot Jauheno, po kurio laiko jis taps tokiu Lietuvos piliečiu, kaip ir visi, tik neturės teisės balsuoti.
Nauji dokumentai jam užtikrins ir galimybę keliauti.
„Bet vienintelė šalis pasaulyje, į kurią negalėsiu nuvykti, bus Baltarusija.“
