Olga Zazulinskaja – viena iš aktyvistų, padedančių politinių kalinių šeimoms. Ji suteikia pagalbą tiek likusiems Baltarusijoje, tiek turėjusiems pasitraukti dėl KGB vykdomų persekiojimų.
Ji taip pat yra viena iš daugelio aktyvistų, kurie padeda kirtusiems Lietuvos-Baltrusijos sieną tankiais pasienio miškais.
„Mano darbas pergalės nepriartina, bet mano darbas padeda žmonėms: toms pačioms šeimoms – išgyventi, politiniams kaliniams – nesijausti vienišiems, tiems, kurie čia atvyko, – jausti, kad turi tvirtą petį. Tai yra pagalba.“
„Savo gyvenimą matuoju iki ir po rinkimų.“
Olgos telefono numeris – tarsi nuolatos pasiekiama pagalbos linija kitapus sienos.
„Man skambina ir sako: „Olga, žinai, [KGB] čia beldžiasi į mūsų duris. Ką mums daryti?“
Lietuvoje Olga taip pat atsidūrė dėl KGB persekiojimų.
Viskas prasidėjo, kai 2020 metų rugpjūčio 9-ąją ji dirbo rinkimų stebėtoja.
„Sėdėjome ant kėdučių prie [balsavimo apylinkės] tvoros kaip šunys ir žymėjome rinkėjų aktyvumą. Taip vyko balsavimas.“
Paskelbus, kad Aliaksandras Lukašenka surinko daugiau kaip 80 procentų balsų, į Minsko ir kitų šalies miestų gatves išėjo tūkstantinės minios.
Režimo saugumo aparatas pradėjo brutalų susidorojimą.
„Kai meta granatas, kai nužudo žmogų, kai OMON’as greitosios pagalbos automobiliu įvažiuoja į minią žmonių – mačiau tai savo akimis. Tikriausiai nuo tos dienos nebeliko normalaus gyvenimo.“
2020-ųjų spalį Olga prisijungė prie Baltarusijos žmogaus teisių centro „Viasna“ karštosios linijos, padėjusios ieškoti per protestus sulaikytų artimųjų. Savanoriai taip pat buvo įkalinami vienas po kito, jų trūko nuolat.
Olgos savanorystė atvedė ją tiesiai į KGB rankas vos po savaitės – Olga buvo sulaikyta vienoje Minsko gatvių.
„Išėjau iš namų, ketinau eiti į karštąją liniją ir viskas – man paplojo per petį. Apsisukau, bet iš karto supratau, kad viskas, atėjo manęs.“
KGB pareigūnai atliko kratas Olgos namuose, ant galvos uždėję juodą kaukę, įsodino ją į nežymėtą autobusiuką. Šis kurį laiką besisukinėdamas Minsko gatvėmis pasiekė KGB būstinę miesto centre. Olga suprato, kur atsidūrė, tik rankomis liesdama senus pastato turėklus.
Per 15 valandų trukusį sulaikymą ją vis pasikeisdami vietomis tardė trys KGB pareigūnai.
„Man buvo leista rūkyti, tačiau, be manęs, šiame kabinete pradėjo rūkyti dar trys žmonės. (...) Po trijų valandų kabinete buvo toks smogas. Tu ištroškęs, langai uždaryti. Jie išeina iš kabineto, (...) pakvėpuoja grynu oru, grįžta, o aš toliau sėdžiu ant kėdės.“
„Jie mane tardė ir pasakė: „Jūs tikriausiai gerai nesuprantate, kas yra kalėjimas, eisite ten, pamatysite, kas tai yra, ir tada mes su jumis susitiksime.“
Bet jie taip ir nesusitiko.
Išėjusi į laisvę, Olga ėmė bijoti, kad režimas ims grasinti manipuliuodamas jos vaikais. Tąsyk reikėjo priimti greitą sprendimą, ką daryti toliau.
Vienintelė išeitis buvo išvykti.
Kaip ir daug baltarusių, drauge su dukterimi Nastia (13 m.) ir sūnumi Hlebu (21 m.) Olga atsidūrė Baltarusijos pasienyje vos su keliais daiktais kuprinėse.
Jos duktė, dailiojo čiuožimo čiuožėja, tądien padėjo šeimai kirsti Baltarusijos sieną be vizų. Iš pažįstamų Lietuvoje Olga gavo dokumentą, kuriame buvo parašyta, kad Nastia patyrė rimtų sužeidimų partneriui numetus ją ant ledo. Dokumente nurodyta, jog Olgos dukteriai reikia skubios medikų konsultacijos Lietuvoje.
Kalbėdamos apie šį įvykį abi ima juoktis – Nastia taip gerai vaidino, jog vienu metu Olga ėmė galvoti, kad jos duktė dėl pernelyg didelio streso tikrai jaučia skausmą.
„Vieną rytą ji išėjo į treniruotę ir išvyko iš šalies. (...) Ji ne tik nebegrįžo namo, o paliko šalį visam laikui.“
Olgos sūnus Hlebas dirbo priešgaisrinės saugos ir apsaugos specialistu Baltarusijos vidaus reikalų ministerijoje. Dabar Lietuvoje duonai užsidirba statybose.
Tuo metu Olgos dukra Nastia stažavosi Respublikiniame olimpiniame dailiojo čiuožimo centre Minske.
„Vieną rytą ji išėjo į treniruotę ir išvyko iš šalies. (...) Ji ne tik nebegrįžo namo, o paliko šalį visam laikui.“
Atvykusi į Vilnių, Nastia nustojo sportuoti, ją nuolat lydėjo baimė ir nežinomybė, ar kada išvis pavyks sugrįžti į Baltarusiją.
„Ji nuolat vaikščiojo su manimi, niekur manęs nepaleisdavo, ji buvo taip išsigandusi.“
Po kurio laiko Nastia mamai užsiminė, kad jai veikiausiai reikalinga psichologo pagalba, jos vis nepaliko klausimas, kodėl viskas taip susiklostė.
„[Nastia] net kartą pasakė: „Tai, kad mes čia persikėlėme, – tavo kaltė.“
Opozicijos naudojama Baltarusijos istorinė vėliava, pakabinta buto lange Vilniuje. Šiame bute taip pat gyvena relokantai.
Pasakodama apie šeimos patirtus emocinius išbandymus, Olga ima kalbėti ir apie kitų Baltarusijos relokantų patirtis.
Čia persikėlusių dienas temdo tai, kad nemokėdami kalbos ar neturėdami reikalingų dokumentų daugelis dirba visai kitus darbus nei Baltarusijoje. Šie darbai dažniausiai mažai apmokami – viskas vien tam, kad pavyktų bent išsilaikyti.
Daug baltarusių dėl šios priežasties pasitraukia į Ukrainą, kur sąlygos dirbti neturint teisinio statuso paprastesnės, pragyvenimui reikia mažiau lėšų, integruotis lengviau ir dėl plačiai vartojamos rusų kalbos.
„Iš pradžių žmogus sugeba viską slopinti, nes pats sau sako: „Aš turiu gyventi tokiomis sąlygomis.“
Pasak Olgos, kai kurie aukštas pareigas anksčiau ėję žmonės, nors ir nesigėdija sunkaus fizinio darbo, kartais tiesiog palūžta. Olga priduria, kad anksčiau ar vėliau į paviršių ima kilti nerimas, o tikėjimas, kad situacija greitai pasikeis, ima bliūkšti – viskas po truputį nustoja būti laikina.
Olgai praeities šešėliu tapo koronaviruso pandemija ir aplinkinių dėvimos apsauginės kaukės.
„Vyras su kauke kažkur pasąmonėje man kėlė baimės jausmą – pas mus su kaukėmis buvo tik silovikai (jėgos struktūrų pareigūnai, red. past.), [nes] slėpdavo veidus (...). Jei pamatydavau žmogų su kauke, imdavo krėsti šiurpas.“
„Negalėjau užmigti dar mėnesį, prabusdavau visa šlapia (...). Tikriausiai tai paleido mane, tik kai po dviejų mėnesių visiškai atsigavau.“
„Žmogus, kuris dabar yra kalėjime, yra tavo našta – tai reiškia, kad neteisingai patarei“
Piešiniai, kuriuose vaizduojami Baltarusijos politiniai kaliniai, jiems siunčiami laiškai ir atvirukai. Pasak aktyvistų, laiškai politiniams kaliniams labai svarbi paramos priemonė, padedanti palaikyti suimtųjų dvasią.
Nors pagalbos ieškantys baltarusiai Olgą telefonu gali pasiekti kone kiaurą parą, ji dirba Vilniaus centre esančiame biurų pastate drauge su kitais Baltarusijos labdaros ir paramos fondo „Strana dlya zhizni“ (liet. „Šalis gyventi“) aktyvistais.
„Strana dlya zhizni“ – viena geriausiai baltarusiams atpažįstamų opozicinių organizacijų. Fondo istorija prasidėjo nuo tinklaraščio tokiu pat pavadinimu „Youtube“ socialiniame tinkle. Pagrindinis jo veidas – opozicionierius Siarhejus Cichanouskis. Jis praėjusiais metais buvo suimtas praėjus vos dviem dienoms po to, kai paskelbė, jog ketina dalyvauti Baltarusijos prezidento rinkimuose. Iš vieno ryškiausių galimų Lukašenkos varžovų jam tapus politiniu kaliniu, šį uždavinį perėmė Cichanouskio žmona Sviatlana.
Siarhejus Cichanouskis.
„Strana dlya zhizni“ biure Sviatlana Cichanouskaja šiandien yra dažna viešnia – dalyvauja įvairiose organizacijos programose, filmuojasi pokalbių laidose, jas internetu stebi tūkstančiai baltarusių.
Pagrindinės „Strana dlya zhizni“ veiklos kryptys susijusios su pagalbos baltarusiams teikimu: skirstomos suaukotos lėšos, vykdomi šviečiamieji projektai, teikiama pagalba politiniams kaliniams ir jų artimiesiems, organizacija Baltarusijoje platina ir opozicinį laikraštį.
Lukašenkos režimas „Strana dlya zhizni“ Telegram kanalus įvardija ekstremistiniais.
Spaudos konferencija „Politiniai ir ekonominiai migrantai iš Baltarusijos ir kitų šalių“. Joje Olga dalyvavo drauge su dviem opozicionieriais, prieš kelias dienas kirtusiais Lietuvos sieną.
Organizacijoje „Strana dlya zhizni“ Olga atsakinga už politinių kalinių programą. Šis darbas atneša didžiulę atsakomybę – kiekvienas ištartas žodis, pasak jos, gali kam nors dovanoti laisvę, tačiau gali ją ir atimti. „Tu padarysi kažką ne taip ir jis pateks į kalėjimą. Žmogus, kuris dabar yra kalėjime, yra tavo našta – tai reiškia, kad neteisingai patarei“, – sako ji.
Olgos minčių nepalieka dvi istorijos.
„Visada grįžti į pradinį tašką ir galvoji, kokiu momentu suklydai. Galėjai išgelbėti šį žmogų.“
Mogiliave gyvenusi mergina paprašė pagalbos palikti Baltarusiją. Kiekvienas jos išvykimo žingsnis buvo kruopščiai suplanuotas – nuspręsta, kad ji gali palikti šalį lėktuvu, nes nėra ieškomųjų sąraše, gauta viza. Visą kelią iki oro uosto Olga kalbėjo su mergina telefonu. Atvykusi į oro uostą išgirdo ir tai, ko negalėjo numatyti, – mergina buvo sulaikyta pareigūnų joms bekalbant.
„Ją užregistruoja ir sulaiko, surakina antrankiais. Kai sulaikoma – tai tampa tavo našta visiems laikams.“
Olga taip pat vis prisimena ir pagalbos siekusį 50-metį vyrą, apgynusį protestuotojus nuo omonininkų. Pareigūnai jau kurį laiką vykdė jo paiešką.
Tuo metu Olga ieškojo kelio pabėgti daugiavaikei šeimai, patarė vyrui pasislėpti ir palaukti, kol šeima bus išgabenta. Tačiau pagalbos jis nebesulaukė – pranešus, kad jau tinkamas laikas išvykti, Olga sulaukė žinutės iš jo žmonos:
Pasak Olgos, pareigūnai rado vietą, kur vyras slapstėsi, sulaikymo metu jį stipriai sumušė. Vėliau vyko ir teismo procesas, po kurio jis buvo įkalintas.
„Aš asmeniškai padedu šiam žmogui, nes tai yra mano asmeninė našta. Bet kai pagalvoji, visada grįžti į pradinį tašką savo galvoje ir galvoji, kokiu momentu suklydai. Galėjai išgelbėti šį žmogų.“
Olga ir Nastia uždega žvakes prie Vitalijaus Šišovo portreto priešais Baltarusijos ambasadą Vilniuje.
2021 metų rugpjūčio 3-iąją baltarusių aktyvistas Ukrainoje Vitalijus Šišovas buvo rastas pakartas viename Kijevo parkų. Tuomet mažai kam kilo abejonių, kad už šią mirtį atsakingi Baltarusijos KGB pareigūnai.
Vitalijus Šišovas Ukrainoje atliko panašų darbą, kurį Lietuvoje dirba Olga.
Pasklidus žinioms apie jo mirtį, prie Baltarusijos ambasados Vilniuje buvo surengtas protestas. Čia atvykusi Olga buvo nuolat apsupta žmonių, minioje akimis ją nuolat lydėjo ir tie, kuriems Olga padėjo palikti Baltarusiją.
„Net nežinau, ką ir galvoti“, – tuomet atsakė Olga, paklausta, ką apie savo pačios saugumą galvoja po V. Šišovo mirties.
Nors Vilniuje gyvenantys baltarusiai priklauso skirtingiems socialiniams ratams, baltarusių diaspora yra glaudžiai susijusi, žmonės ima vis geriau pažinti vieni kitus.
„беларус, беларусу, беларус“, – skamba daugelio lūpose. Išvertus į lietuvių kalbą, tiesiogiai tai reikštų „baltarusiai baltarusiams baltarusina“ – šis pasakymas reiškia tarpusavio pagalbą.
Nepaisant to, kai kurios Lietuvoje veikiančios Baltarusijos aktyvistų organizacijos tarpusavyje konkuruoja, politinės opozicinės jėgos taip yra išsiskirsčiusios po skirtingas kaimynines šalis.
Į jau įprastus tapusius opozicijos protestus Vilniuje susirenkančius baltarusius jungia bendras likimas, visus atvedęs į tą patį tašką.
Kiekvieną dieną šalia Baltarusijos ambasados Vilniuje dega žvakės. Minint įvairias opozicinio judėjimo sukaktis ar reikšmingas dienas, tokias kaip Nepriklausomybės diena, demonstracijose dalyvauja šimtai žmonių.
Kartais surengiamos ir netikėtos akcijos – 2021 m. liepos 5 d. grupė baltarusių įvykių Minske prisiminimus perkėlė į Vilniaus gatves. Pasak jų, pagrindinis siekis buvo atkreipti dėmesį į tai, kas vyksta kirtus vos už 30-ies kilometrų esančią Baltarusijos sieną.
Relokantai dalijasi ir moralinio teisingumo jausmu. Tai – stiprus visų patirtis sujungiantis elementas, padedantis po truputį gyti nuo praeityje patirtų traumų.
„Kai analizavome lietuvių tremtinių ir politinių kalinių patirtis, klausėme, kas padėjo jiems išgyventi, – sako profesorė, klinikinė psichologė Danutė Gailienė. – Vienas svarbiausių jų paminėtų dalykų buvo moralinis pranašumas – štai ant manęs spjaudo, trypia batais, bet aš žinau, kad jie yra neteisūs – teisūs esame mes, o jie yra nusikaltėliai.“
„Tai labai stipri jėga, padedanti išgyventi“, – priduria prof. D. Gailienė.
Tam, kad pavyktų lengviau gyti, pasak profesorės, pirmiausia turi būti suteiktas saugumas – žmogus turi būti iškeltas iš vietos, kurioje patyrė traumą. Kitas svarbus elementas – tikslus įvardijimas, kas yra budeliai, o kas yra nusikaltimų aukos.
Baltarusiams kol kas neaišku, kada ateis taip siekiamo teisingumo diena.
2021 m. spalio 12 d. duomenimis, Baltarusijos kalėjimuose yra daugiau kaip 800 politinių kalinių, tūkstančiai buvo ir yra kankinami, vien per pastaruosius metus 4 600 žmonių kreipėsi į Baltarusijos teisėsaugą dėl prieš juos vykdytų kankinimų, nė vienas tyrimas nebuvo pradėtas.
„Mano telefonas čia pagauna baltarusišką ryšį“
Lietuvoje rengiami protestai daugelį relokantų neretai nukelia į praėjusių metų rugpjūtį Minske. Įsitraukimas į protestus suteikia prasmę, jausmą, kad galima kažką pakeisti ir būnant už Baltarusijos sienų.
2021 m. gegužę Minske buvo nutupdytas iš Atėnų į Vilnių skridęs keleivinis „Ryanair“ lėktuvas. Tuomet Baltarusijos saugumo pareigūnai sulaikė ekstremistiniu paskelbto opozicinio kanalo „NEXTA“ buvusį vyriausiąjį redaktorių Ramaną Pratasevičių ir jo draugę, Europos humanitarinio universiteto studentę Sofiją Sapegą.
Reaguodami į šį, visą Europą apstulbinusį, įvykį, relokantai įkūrė protestuotojų stovyklą Baltarusijos pasienyje, Medininkuose. Daugelis ten įsikūrusių aktyvistų buvo mobilizuoti „Strana dlya zhizni“ fondo narių.
Vienas pagrindinių stovyklos įkūrimo tikslų – griežtesnės sankcijos Lukašenkos režimui. Svarbiausia – ekonomikos sektoriui ir didžiausiam Baltarusijos trąšų gamintojui „Belaruskalij“, kurio ženklais pažymėti vagonai kirsdami Lietuvą trąšas gabena skirtingoms Vakarų valstybėms. Savo nepasitenkinimą baltarusiai reiškė kartais blokuodami pasienį kertančių vilkikų eismą.
Retkarčiais Baltarusijos pasienyje įsikūrę relokantai kelioms minutėms užblokuodavo kelią vilkikams. Baltarusijos vairuotojai dažniausiai reikšdavo palaikymą tokioms akcijoms – sustodavo parūkyti, pasikalbėti ar ramiai palaukdavo, kol vėl galės pravažiuoti.
Visos protesto akcijos buvo patvirtintos Lietuvos pareigūnų. Tolumoje matyti policijos autobusiukas ir pasienio su Baltarusija patikros punktas. Dešinėje – Medininkų memorialas, skirtas atminti 1991-ųjų liepos 30 d. žudynes – tądien Sovietų milicijos ypatingosios paskirties būrys nužudė 7 Lietuvos pareigūnus.
Įsibėgėjus vasarai, stovykla Medininkuose tapo Baltarusijos relokantus mobilizuojančia jėga, nutraukusia įsigalėjusią tylą.
„Man patinka būti čia prie Baltarusijos sienos, užplūsta toks namų jausmas. (...) Buvimas čia apskritai įprasmina viską, nes įprastai dienomis nieko nedarai“, – sako Aliaksandra (Saša), viena Vilniaus relokančių, ji stovykloje praleido beveik dvi savaites.
Baltarusiai juokauja, kad ši katė yra „Lietuvos durininkė”, nes pirmoji pasitinka kirtusius Lietuvos-Baltarusijos sieną Medininkuose, kuomet šie sustoja pirmoje degalinėje išgerti kavos ar pasinaudoti tualetu po ilgų valandų patikros poste.
Matydami šalikelėje iškabintus plakatus ir vėliavomis mosuojančius protestuotojus, vieni vilkikų vairuotojai signalizuoja, taip išreikšdami palaikymą, kiti pravažiuoja tyliai, viską neva praleisdami pro akis.
Kai kurie sustoja trumpai pasikalbėti – pasakoja, kad Baltarusijos pusėje matomi ore sklandantys raudonos ir baltos spalvų balionai trikdo pasienio pareigūnus. Baltarusija, kurią paliko visi čia susirinkę relokantai, – vos už kelių šimtų metrų.
Protestuotojai šalikelėje iškėlė vėliavas, pakabino politinių kalinių ir nužudytų aktyvistų nuotraukas, plakatus, ant kurių užrašytos Lukašenkos režimą kritikuojančios žinutės.
Olga ir kiti aktyvistai stebi pirmąją Baltarusijoje sulaikyto Ramano Pratasevičiaus „spaudos konferenciją“ 2021-ųjų birželio 14 d.
Viena eismo blokavimo akcijų privedė ir prie konfrontacijos su vilkikų vairuotojais iš Rusijos bei Baltarusijos. Vieni skundėsi, jog vėluoja, kiti protestuojams į akis skandavo Lukašenkos režimą palaikančius šūksnius.
Stovykla Medininkuose sulaukė ir Minsko režimo dėmesio – čia vykstantys protestai atsidūrė propagandinėse valstybinio ONT kanalo laidose, o stovykloje apsistojusių relokantų asmeniniai duomenys buvo paskleisti režimą palaikančiame Telegram kanale.
Relokantams Medininkuose tai reiškė pergalę. ONT kanalas transliuojamas Baltarusijos kalėjimuose – protesto akcijas Medininkuose galėjo matyti šimtai politinių kalinių, kuriems taip reikalingas palaikymas.
Režimas skelbė apie neva keliamą grėsmę – esą protestuotojai naudojo iš Ukrainos revoliucijos pasiskolintas „Maidano taktikas“. Tokie pareiškimai relokantams Medininkuose tik patvirtino, kad Lukašenka apie juos išgirdo.
Pasikeisdami vietomis stovyklos gyventojai bendrauja su vilkikų vairuotojais, stovinčiais eilėje kirsti Lietuvos-Baltarusijos sieną.
Pagrindinis tikslas, pasak relokantų, yra suteikti vairuotojams informaciją apie politinę situaciją, palaikyti kovą prieš režimą.
Daugeliui, tarp jų ir Dašai, įsikūrimas stovykloje suteikė galimybę protestuoti, taip pat ir jausti, kad esi arčiau namų Baltarusijoje.
Sutemus stovykloje ima degti laužas, aplink jį buriasi laikinais pasienio gyventojais tapę baltarusiai. Vieni neša malkas ir ruošia maistą, kiti dalijasi arbata ir pokalbiais apie tai, ką kuris patyrė praėjusiais metais. Tarp čia susirinkusiųjų ir tie, kurie miškais Baltarusijos ir Lietuvos sieną kirto vos prieš kelias dienas.
Kiekvieną vakarą stovykloje uždegamas laužas tiems, kurie lieka budėti visą naktį.
Pokalbiai bene kaskart virsta dalijimusi 2020-ųjų Minsko įvykių prisiminimais.
Vienas prisimena, kur buvo rugpjūčio 9-ąją, prie pokalbio prisijungia ir kitas, pasakodamas, ką darė rugpjūčio 10-ąją. Kai kurie šių žmonių – dar paaugliai.
17-metis Kirilas pirštais suspaudžia cigaretę, pasakoja, kaip buvo sulaikytas pirmąją naktį po rinkimų, ryškiai prisimena matytus kankinimus.
Bendraamžiai stovyklos gyventojai stovi aplink, rūko, įdėmiai klauso Kirilo balso.
„Blogiausias dalykas yra tai, kad nebegalėsiu pamatyti savo senelių, nepaisant to, kad jie yra jabatkos“ (Lukašenkos rėmėjai– red. past.)
Prie Kirilo prieina jauna mergina, nieko nesako, apkabina.
„Mes visi dalinamės tuo pačiu“, – priduria Kirilas.
Saša ir jos partnerė Darija (Daša), kitos dvi jaunos relokantės, atkartoja Kirilo žodžius.
„Mano telefonas čia pagauna baltarusišką ryšį, galiu paskambinti savo šeimai iš baltarusiško numerio“, – sako Saša.
Antroje dalyje skaitykite apie Sašą ir Dašą, Minsko kalėjimuose patirtus kankinimus, „išgyvenusiųjų kaltę“ bei po Vilnių pabirusias Baltarusijos relokantų bendruomenes.