Komunos

Aliaksandra-Saša Jakauleva (21 m.) ir jos partnerė Darija-Daša Barysavets (22 m.) į Lietuvą atvyko 2020-ųjų gruodį.

Minske Saša buvo viena studentų protestų vedlių Baltarusijos valstybinio universiteto Komunikacijos fakultete. Ji taip pat priklausė ir opozicinei Baltarusijos studentų asociacijai, kuri valdė socialinio tinklo „Telegram“ kanalą, skirtą padėti represuotiems studentams – tuomet tai buvo kasdienė Sašos veikla.

2020-ųjų gruodį įtampa vis labiau augo – Sašos ieškojo Baltarusijos KGB pareigūnai, o keturi drauge su ja protestuose dalyvavę studentai jau buvo sulaikyti. Sašos tėvai ragino ją kuo greičiau išvykti.

Tuomet drauge su Daša jos susikrovė du lagaminus ir dvi kuprines būtiniausių daiktų, tarp jų – ir didelis pliušinis ryklys, kurį Saša Dašai padovanojo mėnesio draugystės proga. Merginos viena kitą pažįsta daugiau kaip 11 metų.

Atvykusios į Vilnių naujus namus merginos rado Vilniaus senamiestyje įsikūrusioje baltarusių komunoje, jos centre tąsyk buvo 36-erių Aliaksejus Jeutušykas iš Minsko.

Pats Aliaksejus Vilnių pasiekė 2020-ųjų rugpjūčio 26 d., po kelių savaičių iš Minsko atvyko ir jo mergina Anna Domorenok. Praėjus dar keliems mėnesiams prie jų prisijungė ir sena Aliaksejaus draugė Lidija Elcova.

Žodis „komuna“ tinka apibūdinti tam, kaip glaudžiai gyvena šie į Vilnių atvykę baltarusiai. Patys relokantai jį dažniau vartoja juokaudami, pasakodami apie baltarusių bendruomenes, pabirusias po visą Vilnių, taip pat ir už jo ribų.

Relokantų komunos Lietuvoje pradėjo burtis iškart po suklastotų rinkimų – nuo represijų bėgančių žmonių skaičius ėmė sparčiai augti. Reaguodami į tai aktyvistai turėjo kaip galima greičiau ieškoti laikinų būstų atvykstantiesiems, dėl koronaviruso pandemijos daug sostinės apgyvendinimo vietų taikė nuolaidas kolektyviai užsakomiems būstams. Kitos komunos formavosi ir be Lietuvoje veikiančių organizacijų pagalbos – būrėsi savaime.

Aliaksejus lipa savo daugiabučio namo laiptais, praeidamas ir butus, kuriuose taip pat gyvena baltarusiai. Aliaksejus pasiekia paskutinį namo aukštą, pro stiklines duris matyti bendras visų čia gyvenančių balkonas – jame vieną cigaretę po kitos traukia nauji Aliaksejaus draugai, susėdę ant senos sofos klauso lietuviško, paskui ir rusiško repo.

„Laikas nuotykiams“, – nusišypso.

Aliaksejų supančią komuną sudaro artimiausi jo žmonės, tokie kaip Anna ar Lida, taip pat ir kiti relokantai. Greta esančioje laiptinėje gyvena Saša su Daša. Vienu aukštu aukščiau kurį laiką gyveno ir Olga su Hlebu bei Nastia.

„Visi esame iš skirtingų sričių, – sako Daša. – Jei nebūtume čia [Lietuvoje] atsidūrę, mūsų keliai niekada gyvenime nebūtų susikirtę.“

Saša su Daša telefono ekrane rodo nuotraukas iš dar 2020-aisiais Vilniuje vykusių protestų. Jose matyti ir visi šiandien drauge gyvenantys baltarusiai – anuomet jie dar buvo nepažįstami, tačiau greitai tapo artimais draugais.

Šioje komunoje gyvenančius baltarusius jungia ir prisiminimai apie liūdnai pagarsėjusį Akrescinos izoliatorių Minske. Pirmosiomis dienomis po rinkimų į šį kalėjimą buvo nugabenta tūkstančiai protestuotojų. Pasak žmogaus teisių gynėjų, Akrescinos izoliatoriuje atsidūrę baltarusiai patyrė brutalius kankinimus. Praėjus penkioms dienoms po rinkimų, 2020-ųjų rugpjūčio 14-ąją, pro Akrescinos vartus žengė šimtai sužalotų ir kankinimus patyrusių žmonių.

Šalia šių vartų buvo įsikūrę ir savanoriai, kurie padėjo paleistiesiems surasti artimuosius, jiems buvo teikiama ir medicinos pagalba. Saša ir Daša buvo vienos iš savanorių. 2020-ųjų rugpjūtį prie Akrescinos izoliatoriaus jos praleisdavo ir daugiau kaip 28 valandas be jokių pertraukų – čia registruodavo išleistus į laisvę, suteikdavo jiems bei jų artimiesiems reikalingą pagalbą.

Tuo metu Aliaksejus buvo vienas tų, kurie išėjo pro Akrescinos izoliatoriaus vartus.

Akrescinos izoliatoriuje Aliaksejus praleido tris naktis. Šešiems asmenims skirtoje izoliatoriaus kameroje drauge su juo buvo dar 63 žmonės, sumušimais nusėtais kūnais jie glaudėsi prie kameros sienų.

Aliaksejaus kameroje įkvėpti nebuvo ko, stovintieji arčiausiai durų pranešdavo, ką pavyksta išgirsti ar pamatyti per siaurus plyšius. Antrą naktį izoliatoriuje sulaikytųjų riksmus pakeitė tyla, o vis pasigirstančius pareigūnų nurodymus – smūgiai.

„Vienas smūgis – žmogus rėkia, antras – rėkia dar garsiau, trečias – tyla“, – sako Aliaksejus.

„Atsimenu, ėmiau klausti aplink stovinčių žmonių, ar išties vyksta tai, apie ką galvoju. Kažkas atsakė, kad taip. Esu tikras, kad jie žudė žmones. Keli stovėję šalia pradėjo verkti, dainuoti.“

„Jie (kalėjimo prižiūrėtojai – LRT.lt) ėmė traukti žmones iš kamerų mūsų aukšte. Ėjo vis arčiau ir arčiau, o mes tiesiog laukėme. Tuomet pasakiau – nežinome, kas laukia, bet turbūt turime nedaug laiko pagalvoti apie savo gyvenimą. Veikiausiai jis tuoj baigsis.“

Aliaksejus ir jo likimo bendražygiai skaičiavo bėgančias minutes.

„Tuomet nebijojau, aš tiesiog... tiesiog žinojau, kad laiko beveik nebeturiu. Pradėjau galvoti apie savo gyvenimą. Ar jau užtenka?“

Aliaksejus užmerkė akis. Pirmas dalykas, apie kurį tąsyk pagalvojo, – jo mergina Ana, ji tuo pat metu ieškojo Aliaksejaus Minsko kalėjimuose, ligoninėse, policijos stotyse.

„Atsakiau sau, kad taip [gyventi užtenka]. Nedaug (...) žmonių turėjo tokį įdomų gyvenimą, kokį turiu aš.“

„Ir viskas tiesiog baigėsi, kai jie (pareigūnai – LRT.lt) priartėjo prie mūsų kameros.“

Kameros, kurioje buvo Aliaksejus ir dar šešios dešimtys žmonių, durų pareigūnai neatidarė. Iki pat šios dienos Aliaksejus nesupranta, kodėl jie liovėsi būtent tada.

Akrescinos izoliatoriuje jis taip pat patyrė pareigūnų žiaurumus. Šešioms dešimtis vienoje kameroje kalinčių žmonių pareigūnai duodavo porą butelių vandens, mušdavo ir kankindavo sutupdę visus į kvadratą – jame iki apatinių išrengti sulaikytieji turėjo patys išsirinkti, kas iš šio kvadrato gali išeiti.

Žmogaus teisių organizacijos, tokios kaip „Amnesty International“ ar „Human Rights Watch“, Baltarusijos kalėjimuose yra užfiksavusios sistematinius kankinimus, tarp jų ir išprievartavimai ar sunkūs sumušimai.

Žinios apie tai, kas iš tiesų vyksta Akrescinos viduje, išorinį pasaulį pasiekė tik po to kai pro izoliatoriaus vartus į Minsko gatves išėjo sunkiai sužaloti protestuotojai.

Išgyventi pavyko ne visiems – žinoma bent apie kelis per protestus dingusius žmones, kurių kūnai vėliau rasti miškuose, į intensyviosios terapijos skyrius buvo atvežama daug žmonių be sąmonės.

Po to, kai išėjo į laisvę, Aliaksejus prisijungė prie socialiniame tinkle „Telegram“ sukurtos grupės „Kamera 12“. Ši grupė subūrė drauge su Aliaksejumi Akrescinos izoliatoriaus kameroje kalėjusius žmones. Čia Aleksejus prisistato slapyvardžiu „Kiborgas“.

„Keturi jų pasitraukė [iš Baltarusijos], vienas išvyko į Rusiją, vienas į Bangladešą – veikiausiai nusprendė vykti kuo toliau.“

Aliaksejus vis dar palaiko ryšį su keletu kalėjusių drauge, tačiau, praėjus metams po to, kai visi išėjo į laisvę, ši grupė naudojama vis rečiau. Šiandien čia daugiausia dalijamasi žiniomis iš skirtingų šalių, taip pat ir patarimais norintiems palikti Baltarusiją. „Labai geri žmonės, drauge ir labai skirtingi“, – sako Aliaksejus ir priduria, kad kamera dalijosi tiek su paaugliais, tiek su pensininkais.

Kiekvieną sykį sutikęs Aliaksejų Vilniuje, matai jį ne vieną – jis bene nuolat apsuptas draugų. Vienoje rankoje dažniausiai laiko „Coca-Colos“ skardinę, kitoje smilksta cigaretė.

„Coca-Cola“ buvo ir pirmas dalykas, kurio jis paprašė išėjęs pro Akrescinos vartus, – šypsosi tai prisimindamas.

Savo komunoje Vilniuje Aliaksejus tarsi prisiima besirūpinančiojo vaidmenį – kai kuriems drauge gyvenantiems baltarusiams padeda tvarkytis dokumentus Migracijos departamente, pasako, kur ieškoti medikų ar kitų profesionalų pagalbos. „Man [patirtų traumų] pasekmės nepasireiškė arba bent jau nebuvo tokios kritinės, kiti turi daug daugiau problemų. Matau, kad su jomis susiduria Ana, Lidija. Man daug geriau.“

Juokaudamas jis priduria, kad kankinimai, kuriuos patyrė kalėjime, yra jo „Vietnamo karas“.

Pasak klinikinės psichologės, profesorės Danutės Gailienės, pagalba ir parama kitiems gali tapti stiprybės šaltiniu: „Jei guodi kitus – tai veikia terapiškai, tikimybė, kad tau nereikės [profesionalų] pagalbos, yra didesnė.“

Pasak Aliaksejaus, psichologinių problemų po Baltarusijoje išgyventų įvykių turi kiekvienas. „Aš taip pat jaučiu kažkokią paniką, bet man lengviau“, – sako Aliaksejus.

Lidija (32m.) per 2020 m. rugpjūtį Minske vykusius protestus savo mažu automobiliu surinkdavo nuo omonininkų bėgančius protestuotojus, prie kalėjimų pasitikdavo ką tik į laisvę išleistus žmones, padėdavo jiems surasti artimuosius. Reaguodamas į šiuos veiksmus, režimas pradėjo tyrimą dėl Lidijos veiklos.

Tuomet Lidija išgirdo Aliaksejaus perspėjimus palikti Baltarusiją. Į Vilnių ji atvyko 2020 m. gruodžio 18-ąją, apsigyveno drauge su Aliaksejumi. Jai pavyko palikti Baltarusiją likus vos kelioms dienoms iki tol, kol Lukašenka praktiškai uždarė šalies sienas – išvykti galėjo tik turintys leidimus gyventi užsienio šalyje.

Režimas tvirtino, kad sienos uždaromos siekiant suvaldyti koronaviruso plitimą, tačiau, opozicijos teigimu, tai buvo bandymas riboti išvykstančiųjų srautus.

Pirmosiomis dienomis Vilniuje Lidija jautėsi tarsi išsilaisvinusi: „Viešpatie, tas jausmas paliko mane gal tik po poros mėnesių – atvykau iš karo, o čia ramybė.“

Tačiau vėliau Lidiją apėmė baimė dėl ateities, nes „suplanuoti neįmanoma nieko“.

Didelę dalį dalyvavusių masiniuose protestuose analitikai priskiria kylančiai Baltarusijos vidurinei klasei, ji pastaraisiais metais išaugo suklestėjus naujiems sektoriams, tokiems kaip IT.

Daug tų pačių žmonių, dabar jau išvykusių iš Baltarusijos, susiduria su problemomis, kurias patiria daugelyje šalių gyvenantys pabėgėliai, pagrindinis klausimas – kaip statytis gyvenimą iš naujo.

Minske Lidija dirbo grimuotoja kino industrijoje. Šiandien apie savo buvusį darbą kalba su džiaugsmu, dalijasi ryškiausiais prisiminimais iš kino aikštelės užkulisių. Kad ir kaip būtų, Lietuvoje darbo pagal specialybę rasti Lidijai nepavyksta.

„Kartais užplūsta neviltis. Suprantu, kad mes čia niekam nereikalingi, ypač aš, nemokanti kalbos, turinti profesiją, kurios čia ir taip per daug.“

„Užuot planavusi kokius nors savo gyvenimo dalykus, planuoju tik dokumentus, dokumentus, dokumentus.“

Nors Lietuva baltarusiams išdavė tūkstančius vizų, daugelis susiduria su biurokratiniais iššūkiais siekdami gauti leidimą gyventi Lietuvoje. Ilgos ir sudėtingos dokumentų teikimo procedūros, Lidijos atveju – svarstymai, kaip užsitikrinti pragyvenimo šaltinį, juk reikia ir įrodyti, jog gyvendama Lietuvoje ji turės pakankamai pajamų išsilaikyti.

Migracijos departamentui Lidija turi pateikti darbo sutartį, kurioje nurodomas gausimas atlyginimas. Taip pat gali parodyti ir kito asmens įsipareigojimą ją išlaikyti ar beveik 8000 eurų banko sąskaitoje.

„Iš kur tokie pinigai pas baltarusius, kurie bėga su vienu krepšiu?“

2021-ųjų rugsėjį Vilniuje vyko pasaulio baltarusių diasporos konferencija. Kai kurie joje dalyvavę aktyvistai kalbėjo apie tai, kad svarbiausia yra galvoti apie tai, kaip išgyventi dabar, o ne tai, kas bus, kai kris Lukašenkos režimas. Esą svarbu ne tik demokratiniai rinkimai ar ateityje šalį galimai valdysiantys politiniai lyderiai – svarbu, kaip padėti baltarusiams šiandien.

Nuo 2020-ųjų rugsėjo Lietuva Baltarusijos piliečiams išdavė 22 199 nacionalines vizas, tarp jų daugiau kaip 6 tūkstančiai išduota humanitariniais pagrindais. Baltarusiams taip pat suteikta 13 066 leidimai gyventi Lietuvoje, tačiau tikslus į šalį po pastarųjų metų represijų atvykusių ir čia pasilikusių žmonių skaičius nėra aiškus. Išduotų vizų ir leidimų gyventi turėtojai yra ir Lietuvos teritorijoje dirbantys baltarusiai, pavyzdžiui, tolimųjų reisų vairuotojai.

Pateikta ir keli šimtai prieglobsčio prašymų, tačiau jie kartais atsiimami – laukdami prieglobsčio suteikimo, relokantai Lietuvoje negali dirbti.

Sudėtinga ir tiksliai nustatyti bendrą palikusiųjų Baltarusiją skaičių. Nevyriausybinės organizacijos remiasi kaimyninių šalių užsienio reikalų ministerijų, migracijos departamentų duomenimis, iš jų matyti, jog per pastaruosius metus iš Baltarusijos išvyko daugiau kaip 100 tūkstančių žmonių.

Gyvenant Vilniuje Lidiją lydi ir potrauminės reakcijos, kylančios dėl dar vis gyvų prisiminimų apie Baltarusijoje patirtą stresą, baimę ir supusius žiaurumus.

„Matau, kad [čia] žmonės šypsosi, ir jiems viskas gerai. (...) O aš jaučiuosi taip blogai, pradedu dėl to verkti. Aš nepavydžiu (...) bet tiesiog [aplanko mintis] „kodėl visiems viskas gerai“.

„Ta amžinai suspaustos spyruoklės būsena – nuolat lauki, kad kažkas nutiks. Staigūs galvos posūkiai į kairę ir į dešinę – lyg apsižiūrinėji, kad tavęs nesektų, kad už nugaros nebūtų jokio OMON`o autobusiuko.“

Lidija ne vienintelė, kurią krūptelėti priverčia pravažiuojantys autobusiukai. Ne vienas baltarusis su savimi nešiojasi istoriją apie tai, kaip dar būnant Minske teko bėgti nuo privažiavusių omonininkų. Būnant Lietuvoje kiekvieną sykį prireikia laiko suprasti, kad čia autobusiukai yra tiesiog autobusiukai ir nieko daugiau.

Lidija supantys žmonės pastebi, kad ji gali valandų valandomis neišeiti iš kambario. Jie taip pat ne sykį ragino Lidiją ieškoti profesionalų pagalbos. Pirmasis tai pasiūlęs buvo Aliaksejus.

„Nuėjau pas psichiatrę (...) ir ji sakė, kad aš turiu akivaizdžiausią ir ryškiausią, o ne paslėptą potrauminį sutrikimą.“

Praėjus beveik metams nuo tada, kai Lidija atvyko į Lietuvą, kasdien ji čia įsitvirtina vis labiau. Nuo 2021-ųjų rugsėjo pradėjo ir jūrinės logistikos studijas Klaipėdos universitete.

Studento statusas leis Lidijai bent keleriems metams užsitikrinti pastovumą, taip pat ir nemokamą sveikatos priežiūrą, kuri Lidijai itin reikalinga dėl besitęsiančių sveikatos problemų.

„Po truputį grįžtame [į savo vėžes], viskas gerėja. Viskam reikia laiko.“

„Išgyvenusiojo kaltė“ yra tai, ką išgirstame per kiekvieną sesiją, – esą mes gyvename čia, o mūsų draugai yra kalėjime“, – sako Ellada Hukasava, baltarusė psichologė.

„Žmonės visada mūsų klausia, „ar mes galime sau leisti būti laimingi?“.

Ellada sako, kad dirbo su maždaug 500 baltarusių, gyvenančių tiek Lietuvoje, tiek kitapus sienos.

„Baltarusiams sunku leisti sau linksmintis, bet juk negali visada būti depresyvus, turi leisti sau ir džiaugtis, kitaip [emocinio] perdegimo lygis yra labai didelis“, – sako Ellados kolega Mikalajus Kvantaliani.

Pasak Ellados, vyresniems žmonėms pakelti psichologinius išbandymus yra lengviau nei jaunajai kartai, anksčiau niekada nepatirtos represijos jaunus žmones esą paveikia labiau.

Taip pat, pasak klinikinės psichologės, profesorės D. Gailienės, „traumų aukos linkusios pridėti viršaus“, o tai dažnai nulemia jaučiamą „išgyvenusiojo kaltę“. „Ši jaučiama kaltė yra labai stipri“, – sako profesorė ir priduria, kad tai žmonėms suteikia jausmą, lyg jie šiandien yra sveiki ir saugūs kitų sąskaita.

2020-ųjų lapkričio mėnesį Minske buvo sulaikyti skirtingų universitetų studentai, jų namuose atliktos kratos, pareikšti kaltinimai neramumų organizavimu. Kai kurie apkaltintųjų, kaip ir Saša, administravo „Telegram“ kanalus, kuriuose buvo dalijamasi informacija apie protestus.

Praėjus aštuoniems mėnesiams, 2021-ųjų liepos 16 d., vienas dėstytojas ir 11 studentų, tarp jų ir keturi Sašos draugai, sulaukė laisvės atėmimo bausmių nuo dvejų iki pustrečių metų.

Naujienas apie šį teismo nuosprendį Saša sekė savo namuose Vilniuje.

Vienas iš nuteistų studentų, artimas Sašos draugas, savo mamai pasakė, jog yra nusivylęs tais, kurie išvyko.

„Žiūriu į savo draugus teismo salėje ir suprantu, kad aš turėčiau stovėti tarp jų“, – sako ji.

„Atsitiko, kas atsitiko. Ir aš labai dažnai tai kartodavau Sašai“, – sako greta sėdinti Daša.

„Šiek tiek atsistoję ant kojų, galime pervesti pinigų skirtingiems fondams, padėti produktais, kai kuriais dalykais, palaikyti informacinę [kovą] ir visa kita.“

„O ką mes darytume iš kalėjimo? Nieko, tiesiog sėdėtume ir papildytume politinių kalinių sąrašus“, – priduria Daša.

Saša nuolatos galvoja apie už grotų atsidūrusius draugus, o Daša ilgisi savo šeimos – mamos ir prieš kelis mėnesius gimusio brolio.

„Kartais kyla mintis: kai aš grįšiu [į Baltarusiją], galbūt jis [brolis] jau vaikščios ir kalbės. Aš jam tokia: „Labas, aš tavo sesė.“ O jis toks: „Kas tu tokia? Aš tavęs nepažįstu.“

Pradžioje abi galvojo, kad iš Baltarusijos pasitrauks tik Saša, tačiau vėliau suprato, jog anksčiau ar vėliau KGB pareigūnai ims ieškoti ir Dašos. Be to, Dašą nuliūdindavo vien mintis apie tai, kad Saša išvyks viena, o ji liks Baltarusijoje.

Lietuvoje Daša ir toliau tęsia opoziciją palaikančias veiklas. Dėl šios priežasties jos asmeniniai duomenys atsidūrė viename režimą palaikančiame „Telegram“ kanale. Nuo tos akimirkos, Daša nebegali grįžti į Baltarusiją pas savo šeimą.

„Galbūt tai užaugusiųjų Baltarusijoje vizitinė kortelė“, – sako Saša, grįžusi atgal į kambarį.

„O gal taip yra, nes mieste, kuriame gyveni, ir tose vietose, kurias gerai pažįsti, sprogsta granatos ir šaudomi žmonės.“

„Tu viską matai ir visa tai negali nepalikti pėdsako.“

2021-ųjų rugpjūčio 9-ąją keli šimtai baltarusių susirinko į demonstraciją Vilniuje, skirtą vienerių metų sukakčiai po suklastotų rinkimų paminėti. Sviatlana Cichanouskaja, kaip ir kiti opozicijos aktyvistai, pabrėžė, kaip svarbu tęsti pradėtą kovą ir tai, „kad netrukus pavyks grįžti namo“. Tarp besiklausančiųjų buvo ir tokių, kuriems per metus šie žodžiai prarado prasmę.

Po aktyvistų ir politikų pasisakymų, nešini istorine Baltarusijos vėliava, relokantai pasiekė šalies ambasadą Vilniuje. Susirinkusieji į kiemo vidų ėmė leisti popierinius lėktuvėlius, juokaudami, kad nebus kam jų surinkti, nes dirbančiųjų ambasadoje beveik neliko – per metus trunkančią politinę kovą buvo atšaukti tiek Lietuvos, tiek Baltarusijos diplomatai, darbuotojų skaičius ženkliai sumažintas.

Vėliau tą patį vakarą Vilniuje vyko ir dokumentinio filmo, sudaryto vien iš archyvinės Baltarusijos protestų medžiagos, peržiūra. Į ją susirinko dešimtys baltarusių, čia atėjo ir Saša bei Daša su savo draugais.

Matant susirinkusią minią iš šono, visi atrodė vienodai – sustingę žvilgsniai sekė mobiliaisiais telefonais nufilmuotas smurto scenas, iš garso kolonėlių nepaliaujamai girdėjosi riksmai.

Filmą žiūrintys baltarusiai vienas po kito pakildavo iš sėdimų vietų, pasitraukdavo į šoną parūkyti.

Pasak baltarusiams padedančios psichologės Ellados, vienas svarbių aspektų, galinčių padėti relokantams lengviau įveikti sunkumus kuriantis naujoje šalyje, – tai savo gyvenimą planuoti mažais žingsniais – „esant tokiai situacijai negalime susidaryti ilgalaikių planų ir tai trikdo“.

„Ypač dabar, kai matome, kad viskas per metus nepasibaigė. Matome, kad tai bus ilgalaikė situacija“, – priduria jos kolega Mikalajus.

„Naujai atvykusieji dar vis galvoja, kad atvyko tik trumpam laikui, mano, kad po savaitės ar mėnesio pavyks sugrįžti. Tačiau taip niekada nenutinka.“

Laikinumą keičia pastovumas, daugeliui atvykusiųjų įtampą kelia ir biurokratiniai iššūkiai sprendžiant klausimus dėl teisinio statuso, taip pat ir paprastos kasdienio gyvenimo užduotys, pavyzdžiui, kaip apsipirkti maisto prekių parduotuvėje nemokant kalbos.

„Patariame gyventi šia diena – atsikeli ir susiplanuoji konkrečias užduotis šiai dienai“, – sako Ellada.

Pasak Ellados, baltarusių patirta kolektyvinė trauma paveikė tiek persikėlusius į užsienio šalis, tiek likusius Baltarusijoje žmones, o nuo jos išgyti prireiks ir dešimtmečių, net ir „kai viskas pasibaigs ir žmonės galės sugrįžti, jei to norės“.

„Psichologams reikės dirbti su visa šia žmonių karta, – priduria Mikalajus. – Turime traumuotus žmones: tuos, kurie išvyko, ir tuos, kurie pasiliko ir gyvena priespaudos sąlygomis.“

Pasak Mikalajaus, besitęsiantys neramumai palieka žymę ne tik aukoms, bet ir vykdantiems represijas. „Nėra taip, kad [psichologines] traumas patiria tik viena pusė.“

Nors Baltarusijos visuomenė yra pasidalijusi į dvi puses, kai kurie žmonės režimo pusėje yra ne savo noru, sako Mikalajus: „Kai kurie žmonės praktiškai neturi galimybių [atsiskirti nuo režimo įtakos] arba jie yra įsitikinę, kad jiems tai nepavyks.“