Prieš daugiau kaip metus visą Baltarusiją apėmęs pasipriešinimo judėjimas šiandien užgniaužtas. Tūkstantinės minios Baltarusijos miestų gatvėse virto daugiabučių kiemuose paslapčia sušmėžuojančiomis vėliavomis, pokalbiais virtuvėse ir diskusijomis slaptose socialinio tinklo Telegram grupėse.
27-erius metus šalį valdantis diktatorius Aliaksandras Lukašenka ir toliau įsitvėręs į neteisėtai užimtą prezidento kėdę, represijos nesiliauja.
2020 m. rugpjūčio 9-osios prezidento rinkimų nugalėtoja laikoma opozicijos lyderė Sviatlana Cichanouskaja naršo pasaulį siekdama didesnio spaudimo neteisėtam režimui. Ultimatumai Lukašenkai pasitraukti vienas po kito praėjo, taip ir neatnešdami ilgai laukto pokyčio.
Baltarusiai kol kas neįsivaizduoja, kada ateis taip siekiamo teisingumo diena. 2021 m. spalio 12 d. duomenimis, Baltarusijos kalėjimuose yra daugiau kaip 800 politinių kalinių, tūkstančiai buvo ir yra kankinami, vien per pastaruosius metus 4 600 žmonių kreipėsi į Baltarusijos teisėsaugą dėl prieš juos vykdytų kankinimų, nė vienas tyrimas nebuvo pradėtas.
Siekdami išvengti susidorojimo, nuo praėjusių metų rugpjūčio į Lietuvą atvyko tūkstančiai baltarusių, jie save vadina relokantais.
Vos atvykę daugelis relokantų manė, kad pabėgimas – laikina išeitis, kad netrukus atsivers galimybės sugrįžti į Baltarusiją. Tačiau nuo suklastotų rinkimų praėjo daugiau kaip metai, kyla naujų sunkumų bandant iš naujo statytis iš vėžių išmuštą gyvenimą. Viskas po truputį nustoja būti laikina.
Daug relokantų dar ir šiandien tęsia praėjusiais metais pradėtą kovą. Čia, Lietuvoje, jie tai gali daryti daug atviriau nei likusieji Baltarusijoje.
Daugelis dar vis bando atsitiesti ir po praėjusiais metais patirtų traumų.
Atsitiktiniai garsai, kvapai ar daugeliui, regis, įprastos kasdienio gyvenimo detalės gali sugrąžinti praeityje patirtą baimę ir paniką.
Nežymėti autobusiukai, tokie, kokius sulaikymams naudoja ir Baltarusijos KGB pareigūnai, dar vis sukelia paniką neseniai į Lietuvą atvykusiems relokantams.
Visa tai – dar vis gyvas trauminės atminties rezultatas.
Daugelis buriasi į bendruomenes, kartais apsiribojančias ir vieno daugiabučio sienomis. Drauge jie pažindinasi su nauja – rugpjūčio baltarusių tapatybe.
Kiekvieno asmeniškai išgyvenami psichologiniai išbandymai sukuria atpažįstamą kolektyvinę patirtį.
„Relokantai: Išgyventi Minską“ – jų istorija, atskleidžianti, ką reiškia gyventi jaučiant „išgyvenusiojo kaltę“, dar vis gyvą siekį kovoti ir tai, kaip greitas pabėgimas virsta neišvengiamu nuolatiniu būviu.